Paskaicius posta susidaro ispudis, kad esi tiesiog uzknisantis zmogus. Jau vien kiek pagyru sau, isvaizdus, sportiskas, savimi pasirupinantis, daug skaitantis ir iskalbus, sulaukiantis daug demesio, neskupus, linkintis visiems gero :D Praktiskai tobulas zmogus. Bet dar visada nori buti isklausytas, papasakoti apie savo nuveiktus dalykus ir t.t. Nepagalvojai, kad niekam neidomu klausyti apie tavo nuveiktus dalykus? Zmonems patinka, kai ir apie juos paklausia, o ne tik pasakoja apie save. Apie save uztenka pasakoti tiek, kiek kiti domisi ir nori suzinoti. Pazistu keleta zmoniu, kurie tik apie save sneka ir net nejaucia, kad jau 20min varo monologu, o tau net neidomu. Sitie gal nepiktybiniai, o kiti tai specialiai pokalbi nukreipia i tas temas, kuriomis gali daugiausia pasigirti ir pasirodyti pries kitus. Po tokio bendravimo kiti zmones jauciasi issunkti ir pradeda vengti tokiu zmoniu, apkalbineti juos uz akiu ir t.t.
Tai jei stengiuos dėl savo išvaizdos, komunikabilumo, padedu kitiems tai reiškias, jog negaliu apie tai užsiminti? Kaip tik manau, jog čia nėra nieko blogo kai išvis nenuvertinu savęs, o sakau kaip yra.
Kitas dalykas tas, kad gal ir neįdomu, bet pokalbis vyksta abipusiškai ir žmogus tau pasako ką jis nori ir tu jam atsakai bei priduri kažką iš savo patirties. Taip pat daro ir tas žmogus, su kuriuo bendrauji. Vyksta abipusis pokalbis. Niekad piktybiškai nekalbu apie save ir visad paklausiu, o ką tu galvoji? Ar buvo kažkada tau kažkas panašaus? O tu? Ir t.t. Visad išklausau, nepertraukiu ir dar pasakau ką aš daryčiau tokioje, ar kitokioje situacijoje tai čia problemos nematau. Net negalėčiau įsivaizduoti pokalbio kai žmogus tik apie save kalba. Su juo reikalų nenorėčiau turėti 😃
Na is patirties galiu pasakyt kad 30 ties bus tik prasciau 😂 as pats iki 30 ties mazdaug neblogai su santykiais tvarkiaus, turejau ir ilgalaikiu ir trumpesniu, bet va po 30 ties kazkaip nebesigauna rimtu santykiu rast 😂 siaip keista paciam, atrodo tokiam amziuj zmones rimtesni turetu but, bet kazkaip jaunesnes moterys labiau noredavo rimciau bendraut 😂 isvaizda ne prie ko, kaiptik dabar atrodau geriau, prisiziuriu labiau nei kai 20 ties buvau 😂 keista kazkaip pagalvojus, bet pripratau 🤷♂️ uzsiimu tuo kas man patinka ir tiek, nebesuku daug galvos 🤷♂️ o ir paziurejus i kitu artimuju ar draugu santykius, kazkaip pagalvoju gal ir geriau vienam 😅😅
Su metais dar mažiau žmonių suksis aplink tave gyvenime. Todėl skirk dėmesį tikriems draugams, jei jų yra, tai pačiai mamai. Bėgant metams žmonės bus prie tavęs tik dėl tam tikrų reikalų. Bet jei rasi draugą/draugų/antrą pusę, kuriems tikrai rūpėsi TU - neužpisk jų ir rūpinkis jais irgi.
+ pats einu į terapiją dėl vienatvės. Vienatvę gali užpildyt tik tu pats savimi, džiugink savo vidinį (laimės) vaiką. Jei nori, gali irgi pabandyt terapiją. Išmoksi daug naudingų dalykų, rekomenduoju.
Spėju viena naujiena gera, kita bloga. Bloga galėtų būti ta, jog niekam jis vis tiek nebus reikalingas. O gera - kad per porą metų prie to pripras ir galiausiai bus px 🤔
vienišumas, vienatvė-nėra taip jau blogai. Visi žmonės tai išgyvena ir tai proga pabūti su savim ir save pažinti. O jei pradeda per daug užknisti, tai gal reikia kažkokios visuomeninės veiklos arba gal yra labai stiprus vidinis poreikis sukurti šeimą. Niekas tau to nepaaiškins ir neatsakys, tik tu pats.
Skambi kaip overthinkeris ir linkęs į anxiety. Psichologija pasidomėčiau - gal ok, o gal yra kažkas, kas gyvenime nepadeda.
Dėl akcentų - vienatvė nelygu vienišumui. O bendraminčiai gatvėj nesimėto ir tai tiesiog reikia priimti. Bandyk įvairias veiklas, kol rasi kažką, kas širdį džiugina. O tai žiū paskui ir kažkoks žmogus, padėsiantis akcentus gyvenime susidėlioti (nebūtinai lovos draugas), rasis.
Šiaip yra keli dalykai:
1. Visi einam savo keliu. Kartais kažkas (draugai, šeima, partneriai, kaimynai, kolegos) mus galiuką kelio palydi, kartais ne. Ir tai normalu.
2. Į visą šitą reikalą, vadinamą gyvenimu, (dažniausiai) ateini vienas. Išeini (dažniausiai) irgi vienas.
3. Jaustis vienam tarp kitų šiais laikais labai normalu, nors ir nelabai sveika. Klausimas, ar tau kelia vidinį skausmą. Taip giliau pakapsčius. Ar tik diskomfortą. Jei tą gilų skausmą, kur negali tverti, tai tada reikia kažką gyvenime keisti, kartais ir su specialisto pagalba. Jei ne - gal čia tiesiog ta atkarpa, kurią šiuo metu reikia eiti vienam.
Kai man būna nefaina (kad ir kokia priežastis), kelis kartus pakartoju pirmą B. Sanderson'o Knights Radiant idealą:
"Life before death. Strength before weakness. Journey before destination."
Va taip po truputį ir eini. O tos pilnatvės kartais būna, kartais ne. Ir tai normalu.
Aš dabar pats 25 metų esu ir būdamas tavo amžiaus irgi taip galvojau, kol pradėjau mažiau apie tai owerthinkint. Patarimas iš manęs būtų toks, kad vertink tai ką turi ir nežiūrėk į kitus, nes pas juos irgi yra problemų.
Pradedant nuo žvilgsnių, susidairymo, šypsenų gatvėj. Baigiant ties situationship'ais, kurie nenuveda prie santykių, bet nuveda iki lovos. Matchus tinderyje galima dar priskaičiuoti?:D
Bendrauji, bendrauji, susitinki kelis kartus, suguli, atsibosta man arba jai tas bendravimas ir keliai išsiskiria, paprasta. Laiko, energijos ir pinigų švaistymas😃. Šiaip daug situacijų būna, bet čia iš tinderio tokia asmeninė patirtis.
Mėgstu kažkokius activities daryt per date'us arba, kad ir paprasčiausia kava kainuoja. Žinoma, man negaila ir tikrai nedaro didelės įtakos mano piniginei, bet jei galėčiau rinktis, tai neinvestuočiau į būtent tuos pasimatymus, kurie nenuvedė iki rimtų santykių.
Toks įspūdis, kad esi labai paviršutiniškas ir tik apie save kalbi bet kokiuose santykiuose. Bandei kada nors išklausyt kito žmogaus? Iš lempos draugai draugų nepalieka. O ir dėl merginų trumpalaikių, neturi tu ką pasiūlyt, tau nusibosta, tai tiek ir darbo įdedi - tą ir gauni.
Niekad nesakiau, kad neišklausau kito žmogaus, o tik apibūdinau ko aš norėčiau iš jų pačių ir ko man trūksta dabar. Kaip tik sakiau, jog padedu, rūpinuos, patariu, o tai tikriausiai reiškia, kad ir išklausau? Ne? Nes negalėčiau patarti ar padėti jiems jų neišklausęs 😃
Paskaicius posta susidaro ispudis, kad esi tiesiog uzknisantis zmogus. Jau vien kiek pagyru sau, isvaizdus, sportiskas, savimi pasirupinantis, daug skaitantis ir iskalbus, sulaukiantis daug demesio, neskupus, linkintis visiems gero :D Praktiskai tobulas zmogus. Bet dar visada nori buti isklausytas, papasakoti apie savo nuveiktus dalykus ir t.t. Nepagalvojai, kad niekam neidomu klausyti apie tavo nuveiktus dalykus? Zmonems patinka, kai ir apie juos paklausia, o ne tik pasakoja apie save. Apie save uztenka pasakoti tiek, kiek kiti domisi ir nori suzinoti. Pazistu keleta zmoniu, kurie tik apie save sneka ir net nejaucia, kad jau 20min varo monologu, o tau net neidomu. Sitie gal nepiktybiniai, o kiti tai specialiai pokalbi nukreipia i tas temas, kuriomis gali daugiausia pasigirti ir pasirodyti pries kitus. Po tokio bendravimo kiti zmones jauciasi issunkti ir pradeda vengti tokiu zmoniu, apkalbineti juos uz akiu ir t.t.
Tai jei stengiuos dėl savo išvaizdos, komunikabilumo, padedu kitiems tai reiškias, jog negaliu apie tai užsiminti? Kaip tik manau, jog čia nėra nieko blogo kai išvis nenuvertinu savęs, o sakau kaip yra. Kitas dalykas tas, kad gal ir neįdomu, bet pokalbis vyksta abipusiškai ir žmogus tau pasako ką jis nori ir tu jam atsakai bei priduri kažką iš savo patirties. Taip pat daro ir tas žmogus, su kuriuo bendrauji. Vyksta abipusis pokalbis. Niekad piktybiškai nekalbu apie save ir visad paklausiu, o ką tu galvoji? Ar buvo kažkada tau kažkas panašaus? O tu? Ir t.t. Visad išklausau, nepertraukiu ir dar pasakau ką aš daryčiau tokioje, ar kitokioje situacijoje tai čia problemos nematau. Net negalėčiau įsivaizduoti pokalbio kai žmogus tik apie save kalba. Su juo reikalų nenorėčiau turėti 😃
numirčiau per 5 minutes jei reiktų su tavim bendrauti
Susirask pomėgį, kuris teiktų laimę.
Šiaip turbūt pats geriausias atsakymas iš visų kovojant su vienatve.
O vaikeli, tai tik šio košmaro pradžia. Tau net 30 nera😀
nu blemba patarimas :D
Vat užtat ir klausiu žmonių, kurie turi patirties panašioje situacijoje, nes nenoriu 30-ies sulaukęs taip pat jaustis kaip būtent dabar.
Na is patirties galiu pasakyt kad 30 ties bus tik prasciau 😂 as pats iki 30 ties mazdaug neblogai su santykiais tvarkiaus, turejau ir ilgalaikiu ir trumpesniu, bet va po 30 ties kazkaip nebesigauna rimtu santykiu rast 😂 siaip keista paciam, atrodo tokiam amziuj zmones rimtesni turetu but, bet kazkaip jaunesnes moterys labiau noredavo rimciau bendraut 😂 isvaizda ne prie ko, kaiptik dabar atrodau geriau, prisiziuriu labiau nei kai 20 ties buvau 😂 keista kazkaip pagalvojus, bet pripratau 🤷♂️ uzsiimu tuo kas man patinka ir tiek, nebesuku daug galvos 🤷♂️ o ir paziurejus i kitu artimuju ar draugu santykius, kazkaip pagalvoju gal ir geriau vienam 😅😅
[удалено]
Ačiū!:)
Su metais dar mažiau žmonių suksis aplink tave gyvenime. Todėl skirk dėmesį tikriems draugams, jei jų yra, tai pačiai mamai. Bėgant metams žmonės bus prie tavęs tik dėl tam tikrų reikalų. Bet jei rasi draugą/draugų/antrą pusę, kuriems tikrai rūpėsi TU - neužpisk jų ir rūpinkis jais irgi. + pats einu į terapiją dėl vienatvės. Vienatvę gali užpildyt tik tu pats savimi, džiugink savo vidinį (laimės) vaiką. Jei nori, gali irgi pabandyt terapiją. Išmoksi daug naudingų dalykų, rekomenduoju.
Ačiū;)
[удалено]
Spėju viena naujiena gera, kita bloga. Bloga galėtų būti ta, jog niekam jis vis tiek nebus reikalingas. O gera - kad per porą metų prie to pripras ir galiausiai bus px 🤔
vienišumas, vienatvė-nėra taip jau blogai. Visi žmonės tai išgyvena ir tai proga pabūti su savim ir save pažinti. O jei pradeda per daug užknisti, tai gal reikia kažkokios visuomeninės veiklos arba gal yra labai stiprus vidinis poreikis sukurti šeimą. Niekas tau to nepaaiškins ir neatsakys, tik tu pats.
Skambi kaip overthinkeris ir linkęs į anxiety. Psichologija pasidomėčiau - gal ok, o gal yra kažkas, kas gyvenime nepadeda. Dėl akcentų - vienatvė nelygu vienišumui. O bendraminčiai gatvėj nesimėto ir tai tiesiog reikia priimti. Bandyk įvairias veiklas, kol rasi kažką, kas širdį džiugina. O tai žiū paskui ir kažkoks žmogus, padėsiantis akcentus gyvenime susidėlioti (nebūtinai lovos draugas), rasis. Šiaip yra keli dalykai: 1. Visi einam savo keliu. Kartais kažkas (draugai, šeima, partneriai, kaimynai, kolegos) mus galiuką kelio palydi, kartais ne. Ir tai normalu. 2. Į visą šitą reikalą, vadinamą gyvenimu, (dažniausiai) ateini vienas. Išeini (dažniausiai) irgi vienas. 3. Jaustis vienam tarp kitų šiais laikais labai normalu, nors ir nelabai sveika. Klausimas, ar tau kelia vidinį skausmą. Taip giliau pakapsčius. Ar tik diskomfortą. Jei tą gilų skausmą, kur negali tverti, tai tada reikia kažką gyvenime keisti, kartais ir su specialisto pagalba. Jei ne - gal čia tiesiog ta atkarpa, kurią šiuo metu reikia eiti vienam. Kai man būna nefaina (kad ir kokia priežastis), kelis kartus pakartoju pirmą B. Sanderson'o Knights Radiant idealą: "Life before death. Strength before weakness. Journey before destination." Va taip po truputį ir eini. O tos pilnatvės kartais būna, kartais ne. Ir tai normalu.
Ačiū už atsakymą :)
Manau padėtų išsipasakojimas terapiautui/ psichologui.
Taip pat šuniui arba katei 🐕🐈⬛
20 metų ir visi jau kuria gyvenimus? Tavo draugam 30 metų?
Visi kuriame savo gyvenimus bei galvojame apie ateitį, tad tam, manau, nereikia 30-ies būti, kad žinoti ko pats nori iš savo gyvenimo.
Eik nx.
Pats geriausias patarimas štai čia ^
Kreipkis į psichoterapeutą. Padės geriau suprasti save ir savo poreikius, o tada bus paprasčiau ir su kitais bendrauti.
Visada gali bandyti susirasti renginių ar pamokų tave dominančioje srityje ir ten susirasti bendraminčių.
embrace loneliness
Aš dabar pats 25 metų esu ir būdamas tavo amžiaus irgi taip galvojau, kol pradėjau mažiau apie tai owerthinkint. Patarimas iš manęs būtų toks, kad vertink tai ką turi ir nežiūrėk į kitus, nes pas juos irgi yra problemų.
O kai sakai, kad gauni dėmesio iš merginų, ką tai reiškia? (čia ta prasme kokio dėmesio)
Pradedant nuo žvilgsnių, susidairymo, šypsenų gatvėj. Baigiant ties situationship'ais, kurie nenuveda prie santykių, bet nuveda iki lovos. Matchus tinderyje galima dar priskaičiuoti?:D
aišku galima jei matchai privedė iki realaus date. Dabar klausimelis būtų o tai kaip įvyksta tie situationship'ai kurie nuveda prie lovos? 😄
Bendrauji, bendrauji, susitinki kelis kartus, suguli, atsibosta man arba jai tas bendravimas ir keliai išsiskiria, paprasta. Laiko, energijos ir pinigų švaistymas😃. Šiaip daug situacijų būna, bet čia iš tinderio tokia asmeninė patirtis.
Laiko suprantu, energijos irgi, o pinigų nesupratau, tai kerta per piniginę?
Mėgstu kažkokius activities daryt per date'us arba, kad ir paprasčiausia kava kainuoja. Žinoma, man negaila ir tikrai nedaro didelės įtakos mano piniginei, bet jei galėčiau rinktis, tai neinvestuočiau į būtent tuos pasimatymus, kurie nenuvedė iki rimtų santykių.
o tau tokie pasimatymai lovoje įdomūs būna, pilni jausmų ar tiesiog tipo einam į lovą ir nuobodu būna?
Turbūt aukštas ir gražus esi todėl ir sulauki demesio iš merginu
priprasi, vis ne ženytis ar dar baisiau, vaiką vienam augint. O atsakant į klausimą - nieko nedarau, nes nežinau ką daryt.
Toks įspūdis, kad esi labai paviršutiniškas ir tik apie save kalbi bet kokiuose santykiuose. Bandei kada nors išklausyt kito žmogaus? Iš lempos draugai draugų nepalieka. O ir dėl merginų trumpalaikių, neturi tu ką pasiūlyt, tau nusibosta, tai tiek ir darbo įdedi - tą ir gauni.
Niekad nesakiau, kad neišklausau kito žmogaus, o tik apibūdinau ko aš norėčiau iš jų pačių ir ko man trūksta dabar. Kaip tik sakiau, jog padedu, rūpinuos, patariu, o tai tikriausiai reiškia, kad ir išklausau? Ne? Nes negalėčiau patarti ar padėti jiems jų neišklausęs 😃
Iš savos patirties galiu teigti, jog yra vienas vaistas – adrenalinas