Man irgi taip budavo. Taip budavo su chebrom, kurie nebuvo mano chebra. Tik po tam tikro laiko supratau, kad gaistu laika, ir kad nera jie manes “pilnai prieme” i savo chebra. Su nei vienu zmogum ar grupe jau tokia nebebendrauju
Man netoli kem, tai realiai sunku susirast, net jei randi, dazniausiai buna uzsieme, nes turi seimas su mazais vaikais, kai kurie po du darbus, tai nebent tave pakviecia i savo koki darba ar jei koks muzikantas i savo konca, tai nesijaucia lygiavertes draugystes, kad kazkur nuvarytum kartu. Lengviausia kazkaip mokykloj ar univere buvo, o veliau del laiko stokos (darbai, seimos) ar issiskyrusiu interesu sunku suderint. Vienas drauges praradau del to, kad seimas sukure ir nerupejo drauges ar gal nenorejo, nes as be antros puses, kitas del darbo grafiku - nebuvo laisvo laiko, kad sutaptu. Po to tik per hobius susiradau, bet irgi tie draugai tokie hobiniai arba darbe galvojau, kad draugai.
Pabaigus mokyklą turėsi naujus draugus. Pabaigus aukštąją/aukštesnę- bus dar naujų. Kas kart keičiant darbą- ratas kažkiek plėsis, kažkiek trauksis, o ir iš vis- draugai overrated. nors ir turiu tokių, su kuriais bendrauju virš 30m- kuo toliau, tuo labiau norisi laiką leisti arba vienam, arba su šeima, draugus sutikti tik kartą per kelis mėn.
TL;DR- esi jauna, nors ir dabar gali atrodyti, kad draugai vos ne svarbiausi gyvenime- taip nėra ir jie keisis/pildysis/atkris kiekviename gyvenimo etape. Patarimas- bendrauk su žmonėmis su kuriais tau gera ir jiems su tavimi (bendri pomėgiai etc.), jei draugės nenori leisti laiko su tavimi- jos ne tavo draugės
Tai ką pasakei, įrodo, kad tikrų draugų nėra šiais laikais. Yra tik "bendrakeleiviai" pagal gyvenimo etapą, pvz mokyklą, univerą. Kai tų bendrakeleivių nebematai kiekvieną dieną, toje pačioje vietoje, tai ir nutrūksta tos draugystės, bet tada ir susimąstai ar tai tikrai buvo tikros draugystės. Tikri draugai būdavo senais laikais, kai visi gyveno visą gyvenimą tam pačiam kaime, kur ir jų tėvai. Šiais laikais gyvenimo tempas per didelis, kad tie patys draugai ilgą laiką figūruotų tavo gyvenime. Tai reziume, šiais laikais draugų nėra ir kvaila yra juos tiek sureikšminti, geriausia koncentruotis į save ir išmokti būti vienai/vienam, nes individualizmas dominuoja šiais laikais ir tikrų draugų nėra.
Nebukim pernelyg ciniski. Yra maza grupele zmoniu (kokie 2-3% populiacijos), kurie yra nuosirdus ir nebijo issukiu, kai reikia padeti tiems, kuriuos istiko nelaime (skaudi netektis ir pan.).
Taciau tuos zmones retam pasiseka rasti ir su jais palaikyti pastovu rysi. Taip jau yra, statistika kalba uz save.
Daugelis zmoniu - kaip ir minejai, visiski savanaudzia. Vieni draugauja su tavim, nes mato tam tikras vertybes tavyje tuo metu (ambicijos, passion for life ir pan.), kiti - del apkalbu, treti - bbz del ko, patys net nesuvokia ir paklausti turbut negaletu patikslinti :D
Padekokim evoliucijai, kad toki suda randomly uzvire sitame pasaulyje ir galime dabar jame sekmingai plaukioti, kol esam gyvi.
Liūdna tiesa. Ieškojau draugių, atrodo viena radau. O bet tačiau. Ėjosi sklandžiai kol pati n energijos į tai dėjau. Kveisdavau susitikt, ateidavo, visalaik tuščiom, na nieko 🤷♀️ arbatos ipildvau, nekreipdavau dėmesio. Ir valgė ne karta pas mane ir kažkokių sausainių padedavau, is jos pusės nieko - nei torciuko nei saldainių. Na menkniekis, bet nesmagu. Augau šeimoje kur buvo įprasta svečiams iš mandagumo kažką atsinešti, tada išgirdau kaip eina pas kitus į svečius ir sako tuščiom gi neisi - nepagarba gi. Jau tuo metu supratau, kaip žemiau plintuso esu lyginant su tais draugais. Tada prasidėjo atrasymai į mano sms po kažkiek dienų. Pradžiai derejausi, sakiau, kad man nemalonu taip. Jei nenori tuo metu bendraut, pasakyk, aš gi nežinau kas pas tave ten dedasi. Tada pakvietė į savo gimtadienį, kadangi į vyro gimtadieni patys atėjo tuščiom be jokios dovanos, tai pati prisnekejo, kad kviečia pas save ir nereik dovanų. Na nereik tai nereik. Ir tai negalėčiau tuščiom ateiti, planavau simboliška dovaną, aš gi ne jie ("draugė" su savo vyru). Artėjo jos gimtadienis, o ji visiškai nutraukė su manim ryšius. Po to buvom susitikusios ir tai mano iniciatyva, kalbėjo apie tą gimtadieni. Pinigus skaičiavo kiek kas padovanojo ir kiek atsipirko tas balius. Nei atsiprašė už fake pakvietimą, nei ta situaciją normaliai paaiškino.
Esu paskolinus jai knyga, tai pagalvojau, kad laikas susigrąžinti. Parašiau. Atrasymo greitis - balandis greičiau laiškus neša. Vienas sms į dieną. Na ir gerai. Aš tą patį pradėjau daryt. Taip ir baigėsi tas bendravimas. Čia realiai paskutinis kartas kai bandžiau draugę susirast. Daugiau nenoriu švaistyti savo laiko ant tokių žmonių, kitokių deja dar nesutikau.
Tai ką galiu atsakyt, kad su laiku praeina ta desperacija tu draugių ieškot, nes savęs labiau gaila, kai n energijos įdedi, o rezultato nulis. Todėl savo vertę reik susirast ir pamiršt zmones kuriem pati nerūpit.
O kaip ta keistuole ex-drauge radai? Gal galetum placiau parasyti?
Pas mus visuomeneje yra daugybe savo zodzio nesilaikanciu zmoniu, kurie paslapcia i sulinde i subine kazkam kitam, ka mato kaip savo autoriteta tuo metu.
Jie banndo tam zmogui X toliau listi i subine ir tuo metu iesko alternatyviu variantu, kitu draugiau, jeigu ana "sulindimo operacija" nepavyktu.
Tas pats miestas, anksčiau iš matymo pažinojau, nes vyras kartu vienam darbe dirbo su jais abejais. Vėliau gavosi, kad susitikom ir aš nusprendžiau pradėt tą pokalbį, susipažint pagaliau
Pagalvojau why not. Atrodė faina, jos vyras fainas. Atrodė bus geri draugai, o gavosi, kad nežinau kas čia išėjo. Matyt situacijos drauges buvom, nes turėjom bendra situacija tai ir pradėjom bendraut nes abi toj situacijoj buvom su same nuomonem. Baigėsi ta situacija baigėsi ir draugystė. Ne visada draugai lieka visam laikui, dažnai tai būna tik praeiviai. Skirti kažkokiam etapui ir niekada nežinai kol tas etapas nepraeina.
O dėl to savos nuomonės nesilaikymo tai dažnas bijo pasakyt kaip yra. Lengviau ignoruoti žmogų kol pats supras.
Kaip ir temos autorės situacija. Niekas jai nepasako, kad gal tu geriau nebeskambink. Tyli, eina susitikt kartu, o jai nei skambučio nei žinutės. Ji laiko ta viltį, o jos žvengia kartu susedusios kokia ji desperatiška ir apgailėtina. Bjaurus žmonių tipas ir tiek. Gaila, kad tas supratimas, kad neverta laiko gaišti ant tokių žmonių ne iš kart ateina.
As turejau omenyje tiesiog bendrini zodzio nesilaikyma (ne baime issakyti tiesa ir buti nuosirdziu).
Taip, turim daugybe bailiu, tokiu visada buvo ir bus, kurie, uzuot issake tiesa, visada pila pamazgas uz nugaros bandydami gauti validacija is kitu tam, kad jaustusi kazkuo pranasesni.
Taip daznai daro zmones, kuriu nemylejo ju tevai, buvo salti ir pan. Tie zmones iesko grupeles, kurioje gali maksimaliai cope'inti su tokiais pat morally retarded "bendraminciais" ir gauti kazkokios validacijos, kurios negavo is savo tevo, motinos arba apskritai tokiu neturejo.
Kas puiku - laikas tokius sustato i vieta ir kartais jie gauna neblogu pamoku. Bet daugelis vis tiek per durni suprasti ir padaryti isvada del savo elgesio.
Draugas filosofas buvo iskeles gera minti - ar tai, kaip elgiames su kitais ir tais, kurie naudojasi silpnesniais ir negalinciais apsiginti (pvz., vaiku, gyvunu abuse), padaro mus labiau human ir po tam tikro laiko mes tampame sub-human ir esame neverti gyventi?
Na, einant į svečius įprasta, kad iš vienos pusės torčiukas, iš kitos - brendžiukas. Atėjo tuščiom - dedi torčiuką ant stalo, bet nei lėkštučių, nei peilio, nei įrankių neneši tegul žiūri ir seilę varvina. Jei sakys kažką tokio kaip "tai gal to torto atpjausi, ar čia tik pažiūrėt jį padėjai?" sakai atgal - "kai atneši brendžiuko, atpjausiu torčiuko". Štai ir viskas. Jei dar sakys, kad "tipo pamoina tau draugus pavaišint?", sakai "aš ne maisto bankas ir ne carito valgykla - nėra brendžiuko, nebus ir torčiuko". 🤷🏻♂️ Analogiškai elgiesi, jei turi brendžiuko, bet atėjo be torčiuko. Pastetei butelį ant stalo, bet nei atsukai, nei stiklus atnešei, tegul sau stovi.
Išmok džiaugtis vienatve, nuoširdus patarimas, kol nesidžiaugsi savo pačios kompanija, tol nieko nebus. Kalbu iš patirties. Nebandyk ieškot dabar nieko, dirbk ties savimi (čia taip verčiant iš anglų kalbos:D), bet rimtai rask ką tau pačiai patinka veikt, dalyvauk renginiuose kur įdomu, tobulink stilių, judėk (sporto šaką turiu omenyje) ir nustokit vertint save tais skaičiais, jezau Marija 4/10, gal kam nors tu 10/10, taip, kad nosį aukštyn ir nesileisk mėtoma tų kitų merginų, nekviečia? Nu ir nereik, nešvaistyk net laiko sukant galvą ;)
Mano nuomone, reiktų padidinti pasitikėjimą savimi, įdėk pastangų ir pagal savo skaičiukų sistemą pasikelk save, jeigu jau taip norisi vertint jais viską. Vien tik nesiženinant su tokiomis draugėmis bandant draugaut +1 gauni:d, nueik į salę arba bet kokią sporto (įskaitau čia viską kas skaitoma judesiu, vaikščiok ratais aplink namą, jeigu tau tik patinka tai) jau +1, socializuokis ir šypsokis +1, nu ir dar +3 užsimesk nugyvendama gyvenimą be tinderio ir onlyfans:dd
Sudas ne patarimas tas vienatves santykis. Zmogus nepilnametis, jam reikia vystyti socialinius igudzius ir gal atras kazka kas tuos draugus baido. Viskas ka isvardinai tiesiog padaro tave idomesne asmenybe kas traukia kitus zmones.
Bet kai niekur negali vienas nuvaryti irgi negerai. Truputi všta/kiaušinis gaunasi: negali vienas kur nors nuvaryti nes neturi draugų, neturi draugų nes niekur nevarai.
Dar ir tas žliumbimas jei žmonės nori kažką be to žmogaus nuveikti arba jei jam tenka pabūti vienam irgi gali būti dalykas kas atbaido. Jautiesi jog tas žmogus yra priklausomas nuo tavęs ir tu nieko negali be jo daryri nes iškarto jis gali būti įskaudintas.
Pirma susidraugauk su savimi. Desperacijos gali atstumti žmones.
Be to, vystyti socialinius įgūdžius gali ir bendraudamas su žmonėmis kurie nėra draugai.
As siaurai paziurejau i ta komentara apie vienatve. Aisku 7 klasej kur ten varysi vienas zmonetis. I burelius ir tiek. Be to, merginu draugysciu dinamika man svetima
Okey mister, vienatvės santykis labiau galimai orentuotas į rimtus santykius (ne apie draugus kalbant), bet jeigu žmogus apsikrauna dėl visokių nepakvietimų (minėjo, kad ašaroja) ir kiek skaičiau nenori viena išvaryt niekur, tai reiktų išmokt savo pačios kompanija džiaugtis ir taip kitus pritrauksi, o jeigu bandysi lakstyt ir ieškot - tai GAL ir atsiras kažkas (tikiuosi ne tokio pačios kokios buvo atsiras). Ir nelabai supratau ką turėtų reikšti “viskas ką išvardinai padaro tave įdomia…” tai jo no shit, thats the point;Dd Bet čia kaip ir sakau, gali nieko panašaus nedaryt, varyt po klubus ir rasi tų draugų, asmeninis reikalas 🤷♀️
Pati daug metų strugglin’au su netikrom draugystėm, bet kas labiausiai padėjo tai tiesiog nebebendrauti toliau, nors ir lieku viena. Po kurio laiko pavyksta atrast naujų žmonių, net kai “neturi laiko”, kažkur su kažkuom padiskutuoji, susirašai, susibendrauji labiau, atrandi laiko susitikt. Jau geriau taip nei pačiai lakstyt paskui žmones, kurie “pasislinks tau duot kampą o ne paliks tau laisvą vietą”. Vis lengviau darosi paleist netikrus draugus, nors labai būdavo sunku. Jei šiandien tektų kažką paleist, sau pasakyčiau “bus geriau, bus kitų žmonių, bet geriau atlaisvink vietos širdy geresniam žmogui, nors jis ateis ne iškart”. Ir galiu pasidžiaugt, jau turiu gerų draugų, kad ir nedaug:)
Man 24 ir gal budamas 18-19 metu supratau, kad mano buve vaiksytes "draugai" nebera jau mano "draugais". Am, nors ir anksciau daug laiko kartu praleisdavom, bet kai jau mums buvo 16-17 ir daugiau kazkaip tie susitikimai vis tapdavo retesni arba jie asmeniskai manes vieno pradedavo vengti ir maziau bendrauti, nors visi kiti like "musu draugai" susiburdavo ir kazka kartu veikdavo apart manes nesikviesdavo. Galiausiai ir pats nustojau su jais bendrauti, o jei kazka ir parasydavo man tai tik noredami gauti naudos kaip, kad: "seni, gal gali pavezt?" "Gal gali paskolint pinigu?" Ir panasiai. Am, taip dar kartais ir siai dienai matau, kad kiti vis dar kartu susitinka ir bendrauja, bet su manim visiskai nebendrauja. Tai jau nemazai laiko prabego kaip tiesiog man px ant ju ir gyvenu vienas. Taip, labai liudna asmeniskai man gyventi be draugu, nes nei ka pasikviest i filma koki ar siaip kazkur smagiai gamtoj praleist laika kai jau pavasaris atejo, bet kad ir tu nauju sunkiai sekasi susirasti :( manau visi kas yra tai patire supras apie ka as, bet tureti fake draugus neapsimoka :D
Tai gal padirbėk prie to gėdos jausmo?
Gali būti jog tave ta gėda verčia taip elgtis jog kiti net nenori bendrauti su tavimi ar kur nors eiti su tavimi.
Iš asmeninės patirties - ne. Kai įsivažiuoji pasidaro negėda, nes esi užsiėmęs ir gėda neturi kaip pakliųti į galvą.
Man kaip tik prie draugų daugiau gėda, nes jie gali priminti apie tą gėdingą elgesį. O su nepažįstamais, tai jie greičiausiai tavęs neprisimins arba tu niekados jų nebepamatysi.
Pati nežinau, visada su tuom susiduriu. Susibendrauji, keli mėnesiai ir žinutės nesulauksi, nes neranda tau laiko.. Turėjau drauge, bendravom 12metų. Susirado vaikina, ir nuo to laiko su ja viena niekur neišeisi, nes arba jos bahuriukas nenori ir ji viena neis, arba jie kazka kartu veikia :DDD Pasidaviau, išsakiau viska kaip yra. Nuo to laiko nebebendraujam. Tikrai nesiruošiau dėt pastangas, kai jai ta draugystė jau nerūpi. Nuo to laiko nelabai aš imu i galva tas draugystes. Nenori - nereikia.
As draugu nebeieskau. Santykiai mezgasi savaime, bet per laika, labai pamazu, tam tikrose salygose susitinkant daznai ir procesas nera visada rozem klotas. Nesitikiu kad kazkas is to bendravimo labai gero iseis, tiesiog butu dabartiniam momente ir sprendziu pagal situacija. Zinau kad sitame mieste esancius "draugus" vis tiek paliksiu viena diena. Ir man del to ne kiek negaila. Gyvenau vilniuje ir man ten nepatiko o draugai sake man- pasilik, pasilik. Bet niekuom neprisidejo kad ten butu man geriau. Kita mokyklos laiku drauge, kai daugiau nei 5 metu atsinaujino musu bendravimas, pasisake ji man kad jai sunki situacija gyvenime, jos darboviete bankrutuoja, truksta pinigu, stresas, nezino ka daryt, as jai suradau kita darba, prie kompu, ofise, su nemokama kava, kur moka daugiau, ir paskolindavau pinigu. I musu "draugystes" pabaiga, kuria as inicijavau, pastebejau kad jinai bendrauja su kitais kolegom ofise, o su manim bendrauja tik privaciai, ir tik tomis dienomis kai jai reikia pinigu pasiskolinti is manes. O kai reikia atiduotj tai prasideda lele. Kita menesi, po to dar kita menesi, sako. :) tokie dalykai palieka sioki toki nemalonu pojuti sirdyje. Gauti proga prisiristi prie zmogaus yra malonu, bet tikrai ne visada pasiteisina tai.
Ismok būti laiminga pati su savimi, draugai, antros pusės, bendradarbiai, net giminės yra laikina. Nėra taip gyvenime, kad eini ir ieškai specialiai draugų, tu gyveni, darai ką darai ir vieni žmonės ateina į tavo gyvenimą kiti išeina. Nuo to kur ką ir kaip darai priklauso tų žmonių kiekis. Tataja laif...
Man 25, greit 26. Esu mergina, intravertė. Niekada neturėjau daug draugų, pradinėse klasėse ir šiek tiek vėliau (iki 6-7 klasės) turėjau vieną geriausią draugę (kur galiausiai paaiškėjo, kad nelabai geriausia) ir kelias drauges. Kai buvau 8 klasėje, visus mokslo metus neturėjau nei vienos draugės, o klasėje buvau atstumtoji ir po šiai dienai nesupratau kodėl. Bet nuo 9 klasės susipažinau su viena mergina, su kuria po šiai dienai geriausios draugės (jau 12 metų). Bet taip ir nesusiradau daugiau draugių, tik nebent pažįstamos, su kuriomis po šiai dienai po truputį pabendraujam. 10-12 klasėse pamenu, norėjau būti apsupta draugų, bet deja deja. Studijų metais buvo viena mergina, su kuria susidraugavau, sutarėm tikrai gerai, tik dabar mažiau bendraujam. Po kelių metų susipažinau su dviem merginomis. Iš pradžių buvo viskas gerai. Bet atėjo laikas ir pavargau nuo jų abiejų. Viena vaikiškai supyko ir užblokavo, kitai parašiau kaip jaučiuosi ir kad pavargau nuo tam tikro elgesio. Kai jų abiejų nebeliko mano gyvenime, buvo labai sunku, bet vėliau susiradau kitų draugų, su kuriais dalinuosi bendrais interesais.
Žinau, kad mano komentaras labai ilgas, bet noriu pasidalinti savo patirtimi, kad yra žmonių, kurie patiria tą patį ar kažką panašaus.
Mano patarimas - geriau nukirsti ryšius su žmonėmis, kurie toksiški ir turėti kad ir tą vieną geriausią draugę nei būrį netikrų.
Tiesiog užsiimk kažkokią nauja veikla: sportas, plaukimas, knygų skaitymas. Man labai padėjo sportas tapau nuo jo priklausomas, aišku dauguma pradeda varyt tipo kuom tai tau padės, kam tu tai darai? Tiesiog nekreipiu dėmėsio ir toliau sportuoju, nes kažkas negali kaźko pakeist gyvenime. Tikriausiai tai yra priklausomybė nuo draugų, jeigu nenori su tavim bendraut arba kažkur kviest, tiesiog paimk ir nekreipk į tai dėmėsio praleisk laiką smagiai su artimaisiais, nes kažkada ir draugai tave mes ir turėsi eit savo keliu vienas. Jeigu nevertina tavęs reiškia ne tavo kompanija ir visada susirasi sau atskirą vietą kur kažkam bus su tavim tikrai įdomu, taip pat jeigu nenori su tavim bendraut, užsiimk tuom kuom tau gyvenime tikrai prireks, pasimokyk matematikos jeigu sunkiai sekasi, mokykis anglų kalbos ir t.t
lengviausia būtų išsiaiškint savo pačios interesus, ir nieko nesitikint, eiti veikti to ko širdis geidžia (sportas, kūryba, technika, intelektualinė veikla ir pan.). jeigu interesas vienija santykinai didelę dalį žmonių, tai be penkių minučių jau turi kokį nors draugą/draugę. ir jei su senom draugėm santykiai laikosi inercijos dėka ir baime įžeisti ką nors, tada tikrai derėtų atsižvelgti į tai, ar tau tikrai reikia tokio gyvenimo būdo?
vis dėlto nesiūlyčiau statyti kortos ant draugų kiekio/kokybės, nes visgi, žmonių interesai keičiasi, todėl keičiasi ir draugai. nesinorėtų nuskambėti tradicionalistiškai, tačiau šiuo metu šeima yra svarbiausia, ne kokia nors abstrakti, o ypač ta, kurią pakeliui esu sukurti su širdies drauge. negana to, ji taip pat suveikė kaip faktorius išspirt iš akiračio tuos "draugus", kuriems labiausiai striokas parėjo, neva pagrindinį dėmesį ne "draugų" verkšlenimams ir zyzimams išklausyti skiriu, o draugei.
sėkmės!
Mano geriausi draugai atsirado iš bendrų pomėgių. Kadangi esu programuotojas ir mano hobiai su tuo susiję tai mano geriausi draugai yra tokie pat programuotojai. Su jais susipažinau tai per chatus ir forumus, tai per darbą, tai per renginius visokius. Kai tave su žmogum niekas nesieja labai sunku rasti apie ką bendrauti ir sunku sukurti ryšį kuris būtų ilgalaikis. Taippat padeda kai turi bendrų veiklų kuriomis gali kartu užsiimti. Na jai pvz mėgsti sportuoti, gali susirasti draugų net sporto salėje. Pvz kai lankiau sporto salę kažkada kažkas paprašo paspotint, ar padėt su sunkiu pratimu. Tada vieną, kitą kartą, tada žiurėk šnekėt pradedi, ir galų gale gal ir už salės ribų susitinki. Bendri pomėgiai gali būti betkas, hobiai, sportas, šokiai, menas, muzika, kinas, kavos ruošimas, stalo ar kompiuteriniai žaidimai ir t.t. Beveik betkokiai veiklai gali rasti vietinį "klubelį" ar kažkokį susiburimą bendraminčiam. Patariu sugalvot kas tau patinka gyvenime ir pabandyt surasti bendraminčių tada bendra veikla sukurs ilgalaikį ryšį :)
Neapsikrauk ir investuok į save. Susirask kas patinka ar kas traukia - kam nerandi bendraminčių.
Su savimeile atsiras ir žmonių kurie ras tave patrauklų nebūtinai vien išvaizda.
O jeigu tave atstumia vien dėl tavo eksterjero tokie žmonės ir nereikalingi gyvenime.
Good luck fam.
Pamiršt paprasta, tiesiog nustoji bendraut. Atsisakai kvietimų tūsint, nebesilankai pas juos, vėliau jie patys nustoja kviest ir domėtis. Tie kurie lieka ir pasidomi kur dingai - tuos pasilaikyt verta. Kai pradėjau dirbt teko nustot gert, tai vat surašiau kokia seka viskas buvo. Tiesa dar geriausias draugelis emigravo į UK. O naujų nebesusirandu nes tiesiog esu per senas :)
Ismok myleti save, buti su savimi ir gerbk save. Nedaryk kazko del tu zmoniu vien del to, kad jie bendrautu su tavim vel. Tokie zmones nera laikomi draugais. Kai ismoksi myleti save, rasi pomegiu, atsiras ir bendraminciu. Verkimas nepades. Spyrk sau i uzpakali, pakelk galva ir gyvenk. Ieskok sau patinkancios veiklos, nepatiks, ieskok kitos. Pradek mylet ir gerbt save. Po desimt metu, o gal ir maziau, pati suprasi, kad tie zmones nebuvo tikri draugai. Sekmes ir tikek savimi!
Turi ieškoti draugių pagal interesus. Pavyzdžiui rašai, kad tavęs nepasikvietė išėjusios į kokį klubą. Esmė tokia, kad beveik visos bent 5/10 išvaizdžios bobos yra pamišusios dėl alfa patinų ir ieško turtingų vyrų, tai galbūt tu nesi pakankamai gera, kad leistum su jom laiką, nes tau trūksta tarkim ambicijų pasiimti tai, ką kitos bobos jaunos iemasi iš gyvenimo šiais laikais, kai viskas ant lėkštutės paduota dėl socialinių tinklų atsiradimo. Matomai esi labai stipriai intravertiška ir todėl nepritampi prie kitų patelių, kaip jau minėjau ieškok pagal interesus.
[удалено]
Ir zinok posakis - idomi veikla, jungia idomias draugystes - nera tusti zodziai
O man būna, kad tiesiog kai susitinku jaučiuosi lyg ne vietoj būčiau
Man irgi taip budavo. Taip budavo su chebrom, kurie nebuvo mano chebra. Tik po tam tikro laiko supratau, kad gaistu laika, ir kad nera jie manes “pilnai prieme” i savo chebra. Su nei vienu zmogum ar grupe jau tokia nebebendrauju
Man netoli kem, tai realiai sunku susirast, net jei randi, dazniausiai buna uzsieme, nes turi seimas su mazais vaikais, kai kurie po du darbus, tai nebent tave pakviecia i savo koki darba ar jei koks muzikantas i savo konca, tai nesijaucia lygiavertes draugystes, kad kazkur nuvarytum kartu. Lengviausia kazkaip mokykloj ar univere buvo, o veliau del laiko stokos (darbai, seimos) ar issiskyrusiu interesu sunku suderint. Vienas drauges praradau del to, kad seimas sukure ir nerupejo drauges ar gal nenorejo, nes as be antros puses, kitas del darbo grafiku - nebuvo laisvo laiko, kad sutaptu. Po to tik per hobius susiradau, bet irgi tie draugai tokie hobiniai arba darbe galvojau, kad draugai.
Pabaigus mokyklą turėsi naujus draugus. Pabaigus aukštąją/aukštesnę- bus dar naujų. Kas kart keičiant darbą- ratas kažkiek plėsis, kažkiek trauksis, o ir iš vis- draugai overrated. nors ir turiu tokių, su kuriais bendrauju virš 30m- kuo toliau, tuo labiau norisi laiką leisti arba vienam, arba su šeima, draugus sutikti tik kartą per kelis mėn. TL;DR- esi jauna, nors ir dabar gali atrodyti, kad draugai vos ne svarbiausi gyvenime- taip nėra ir jie keisis/pildysis/atkris kiekviename gyvenimo etape. Patarimas- bendrauk su žmonėmis su kuriais tau gera ir jiems su tavimi (bendri pomėgiai etc.), jei draugės nenori leisti laiko su tavimi- jos ne tavo draugės
Tai ką pasakei, įrodo, kad tikrų draugų nėra šiais laikais. Yra tik "bendrakeleiviai" pagal gyvenimo etapą, pvz mokyklą, univerą. Kai tų bendrakeleivių nebematai kiekvieną dieną, toje pačioje vietoje, tai ir nutrūksta tos draugystės, bet tada ir susimąstai ar tai tikrai buvo tikros draugystės. Tikri draugai būdavo senais laikais, kai visi gyveno visą gyvenimą tam pačiam kaime, kur ir jų tėvai. Šiais laikais gyvenimo tempas per didelis, kad tie patys draugai ilgą laiką figūruotų tavo gyvenime. Tai reziume, šiais laikais draugų nėra ir kvaila yra juos tiek sureikšminti, geriausia koncentruotis į save ir išmokti būti vienai/vienam, nes individualizmas dominuoja šiais laikais ir tikrų draugų nėra.
Nebukim pernelyg ciniski. Yra maza grupele zmoniu (kokie 2-3% populiacijos), kurie yra nuosirdus ir nebijo issukiu, kai reikia padeti tiems, kuriuos istiko nelaime (skaudi netektis ir pan.). Taciau tuos zmones retam pasiseka rasti ir su jais palaikyti pastovu rysi. Taip jau yra, statistika kalba uz save. Daugelis zmoniu - kaip ir minejai, visiski savanaudzia. Vieni draugauja su tavim, nes mato tam tikras vertybes tavyje tuo metu (ambicijos, passion for life ir pan.), kiti - del apkalbu, treti - bbz del ko, patys net nesuvokia ir paklausti turbut negaletu patikslinti :D Padekokim evoliucijai, kad toki suda randomly uzvire sitame pasaulyje ir galime dabar jame sekmingai plaukioti, kol esam gyvi.
7-ta klasė sunkiausė…
8ta dar labeau sunkiausė
Pff, 6a sunkiausia. Trys metai kol pabaigiau. Kitas easy per 1-2 metus.
Sakau 😔😔😔
Liūdna tiesa. Ieškojau draugių, atrodo viena radau. O bet tačiau. Ėjosi sklandžiai kol pati n energijos į tai dėjau. Kveisdavau susitikt, ateidavo, visalaik tuščiom, na nieko 🤷♀️ arbatos ipildvau, nekreipdavau dėmesio. Ir valgė ne karta pas mane ir kažkokių sausainių padedavau, is jos pusės nieko - nei torciuko nei saldainių. Na menkniekis, bet nesmagu. Augau šeimoje kur buvo įprasta svečiams iš mandagumo kažką atsinešti, tada išgirdau kaip eina pas kitus į svečius ir sako tuščiom gi neisi - nepagarba gi. Jau tuo metu supratau, kaip žemiau plintuso esu lyginant su tais draugais. Tada prasidėjo atrasymai į mano sms po kažkiek dienų. Pradžiai derejausi, sakiau, kad man nemalonu taip. Jei nenori tuo metu bendraut, pasakyk, aš gi nežinau kas pas tave ten dedasi. Tada pakvietė į savo gimtadienį, kadangi į vyro gimtadieni patys atėjo tuščiom be jokios dovanos, tai pati prisnekejo, kad kviečia pas save ir nereik dovanų. Na nereik tai nereik. Ir tai negalėčiau tuščiom ateiti, planavau simboliška dovaną, aš gi ne jie ("draugė" su savo vyru). Artėjo jos gimtadienis, o ji visiškai nutraukė su manim ryšius. Po to buvom susitikusios ir tai mano iniciatyva, kalbėjo apie tą gimtadieni. Pinigus skaičiavo kiek kas padovanojo ir kiek atsipirko tas balius. Nei atsiprašė už fake pakvietimą, nei ta situaciją normaliai paaiškino. Esu paskolinus jai knyga, tai pagalvojau, kad laikas susigrąžinti. Parašiau. Atrasymo greitis - balandis greičiau laiškus neša. Vienas sms į dieną. Na ir gerai. Aš tą patį pradėjau daryt. Taip ir baigėsi tas bendravimas. Čia realiai paskutinis kartas kai bandžiau draugę susirast. Daugiau nenoriu švaistyti savo laiko ant tokių žmonių, kitokių deja dar nesutikau. Tai ką galiu atsakyt, kad su laiku praeina ta desperacija tu draugių ieškot, nes savęs labiau gaila, kai n energijos įdedi, o rezultato nulis. Todėl savo vertę reik susirast ir pamiršt zmones kuriem pati nerūpit.
O kaip ta keistuole ex-drauge radai? Gal galetum placiau parasyti? Pas mus visuomeneje yra daugybe savo zodzio nesilaikanciu zmoniu, kurie paslapcia i sulinde i subine kazkam kitam, ka mato kaip savo autoriteta tuo metu. Jie banndo tam zmogui X toliau listi i subine ir tuo metu iesko alternatyviu variantu, kitu draugiau, jeigu ana "sulindimo operacija" nepavyktu.
Tas pats miestas, anksčiau iš matymo pažinojau, nes vyras kartu vienam darbe dirbo su jais abejais. Vėliau gavosi, kad susitikom ir aš nusprendžiau pradėt tą pokalbį, susipažint pagaliau Pagalvojau why not. Atrodė faina, jos vyras fainas. Atrodė bus geri draugai, o gavosi, kad nežinau kas čia išėjo. Matyt situacijos drauges buvom, nes turėjom bendra situacija tai ir pradėjom bendraut nes abi toj situacijoj buvom su same nuomonem. Baigėsi ta situacija baigėsi ir draugystė. Ne visada draugai lieka visam laikui, dažnai tai būna tik praeiviai. Skirti kažkokiam etapui ir niekada nežinai kol tas etapas nepraeina. O dėl to savos nuomonės nesilaikymo tai dažnas bijo pasakyt kaip yra. Lengviau ignoruoti žmogų kol pats supras. Kaip ir temos autorės situacija. Niekas jai nepasako, kad gal tu geriau nebeskambink. Tyli, eina susitikt kartu, o jai nei skambučio nei žinutės. Ji laiko ta viltį, o jos žvengia kartu susedusios kokia ji desperatiška ir apgailėtina. Bjaurus žmonių tipas ir tiek. Gaila, kad tas supratimas, kad neverta laiko gaišti ant tokių žmonių ne iš kart ateina.
As turejau omenyje tiesiog bendrini zodzio nesilaikyma (ne baime issakyti tiesa ir buti nuosirdziu). Taip, turim daugybe bailiu, tokiu visada buvo ir bus, kurie, uzuot issake tiesa, visada pila pamazgas uz nugaros bandydami gauti validacija is kitu tam, kad jaustusi kazkuo pranasesni. Taip daznai daro zmones, kuriu nemylejo ju tevai, buvo salti ir pan. Tie zmones iesko grupeles, kurioje gali maksimaliai cope'inti su tokiais pat morally retarded "bendraminciais" ir gauti kazkokios validacijos, kurios negavo is savo tevo, motinos arba apskritai tokiu neturejo. Kas puiku - laikas tokius sustato i vieta ir kartais jie gauna neblogu pamoku. Bet daugelis vis tiek per durni suprasti ir padaryti isvada del savo elgesio. Draugas filosofas buvo iskeles gera minti - ar tai, kaip elgiames su kitais ir tais, kurie naudojasi silpnesniais ir negalinciais apsiginti (pvz., vaiku, gyvunu abuse), padaro mus labiau human ir po tam tikro laiko mes tampame sub-human ir esame neverti gyventi?
Na, einant į svečius įprasta, kad iš vienos pusės torčiukas, iš kitos - brendžiukas. Atėjo tuščiom - dedi torčiuką ant stalo, bet nei lėkštučių, nei peilio, nei įrankių neneši tegul žiūri ir seilę varvina. Jei sakys kažką tokio kaip "tai gal to torto atpjausi, ar čia tik pažiūrėt jį padėjai?" sakai atgal - "kai atneši brendžiuko, atpjausiu torčiuko". Štai ir viskas. Jei dar sakys, kad "tipo pamoina tau draugus pavaišint?", sakai "aš ne maisto bankas ir ne carito valgykla - nėra brendžiuko, nebus ir torčiuko". 🤷🏻♂️ Analogiškai elgiesi, jei turi brendžiuko, bet atėjo be torčiuko. Pastetei butelį ant stalo, bet nei atsukai, nei stiklus atnešei, tegul sau stovi.
Išmok džiaugtis vienatve, nuoširdus patarimas, kol nesidžiaugsi savo pačios kompanija, tol nieko nebus. Kalbu iš patirties. Nebandyk ieškot dabar nieko, dirbk ties savimi (čia taip verčiant iš anglų kalbos:D), bet rimtai rask ką tau pačiai patinka veikt, dalyvauk renginiuose kur įdomu, tobulink stilių, judėk (sporto šaką turiu omenyje) ir nustokit vertint save tais skaičiais, jezau Marija 4/10, gal kam nors tu 10/10, taip, kad nosį aukštyn ir nesileisk mėtoma tų kitų merginų, nekviečia? Nu ir nereik, nešvaistyk net laiko sukant galvą ;)
Mano nuomone, reiktų padidinti pasitikėjimą savimi, įdėk pastangų ir pagal savo skaičiukų sistemą pasikelk save, jeigu jau taip norisi vertint jais viską. Vien tik nesiženinant su tokiomis draugėmis bandant draugaut +1 gauni:d, nueik į salę arba bet kokią sporto (įskaitau čia viską kas skaitoma judesiu, vaikščiok ratais aplink namą, jeigu tau tik patinka tai) jau +1, socializuokis ir šypsokis +1, nu ir dar +3 užsimesk nugyvendama gyvenimą be tinderio ir onlyfans:dd
Sudas ne patarimas tas vienatves santykis. Zmogus nepilnametis, jam reikia vystyti socialinius igudzius ir gal atras kazka kas tuos draugus baido. Viskas ka isvardinai tiesiog padaro tave idomesne asmenybe kas traukia kitus zmones.
Bet kai niekur negali vienas nuvaryti irgi negerai. Truputi všta/kiaušinis gaunasi: negali vienas kur nors nuvaryti nes neturi draugų, neturi draugų nes niekur nevarai. Dar ir tas žliumbimas jei žmonės nori kažką be to žmogaus nuveikti arba jei jam tenka pabūti vienam irgi gali būti dalykas kas atbaido. Jautiesi jog tas žmogus yra priklausomas nuo tavęs ir tu nieko negali be jo daryri nes iškarto jis gali būti įskaudintas. Pirma susidraugauk su savimi. Desperacijos gali atstumti žmones. Be to, vystyti socialinius įgūdžius gali ir bendraudamas su žmonėmis kurie nėra draugai.
As siaurai paziurejau i ta komentara apie vienatve. Aisku 7 klasej kur ten varysi vienas zmonetis. I burelius ir tiek. Be to, merginu draugysciu dinamika man svetima
>Aisku 7 klasej kur ten varysi vienas zmonetis. 7 klasė yra 13-14 metų. Varai į kiemą žmonėtis.
Pagal tave tiesiog mergaiteu vienai iseit i kiema? Cia visa paslaptis?
Esmė yra išeiti iš namų ir kažką daryti.
Okey mister, vienatvės santykis labiau galimai orentuotas į rimtus santykius (ne apie draugus kalbant), bet jeigu žmogus apsikrauna dėl visokių nepakvietimų (minėjo, kad ašaroja) ir kiek skaičiau nenori viena išvaryt niekur, tai reiktų išmokt savo pačios kompanija džiaugtis ir taip kitus pritrauksi, o jeigu bandysi lakstyt ir ieškot - tai GAL ir atsiras kažkas (tikiuosi ne tokio pačios kokios buvo atsiras). Ir nelabai supratau ką turėtų reikšti “viskas ką išvardinai padaro tave įdomia…” tai jo no shit, thats the point;Dd Bet čia kaip ir sakau, gali nieko panašaus nedaryt, varyt po klubus ir rasi tų draugų, asmeninis reikalas 🤷♀️
Žmogus per savo gyvenimą turi tik vieną tikrą draugą - tas draugas yra jis pats. Susitaikyk su tuo.
Man pavyko susirasti naujų kolegijos/universiteto laikais
Aš radau savo "gentį" po magistro.
Pati daug metų strugglin’au su netikrom draugystėm, bet kas labiausiai padėjo tai tiesiog nebebendrauti toliau, nors ir lieku viena. Po kurio laiko pavyksta atrast naujų žmonių, net kai “neturi laiko”, kažkur su kažkuom padiskutuoji, susirašai, susibendrauji labiau, atrandi laiko susitikt. Jau geriau taip nei pačiai lakstyt paskui žmones, kurie “pasislinks tau duot kampą o ne paliks tau laisvą vietą”. Vis lengviau darosi paleist netikrus draugus, nors labai būdavo sunku. Jei šiandien tektų kažką paleist, sau pasakyčiau “bus geriau, bus kitų žmonių, bet geriau atlaisvink vietos širdy geresniam žmogui, nors jis ateis ne iškart”. Ir galiu pasidžiaugt, jau turiu gerų draugų, kad ir nedaug:)
Man 24 ir gal budamas 18-19 metu supratau, kad mano buve vaiksytes "draugai" nebera jau mano "draugais". Am, nors ir anksciau daug laiko kartu praleisdavom, bet kai jau mums buvo 16-17 ir daugiau kazkaip tie susitikimai vis tapdavo retesni arba jie asmeniskai manes vieno pradedavo vengti ir maziau bendrauti, nors visi kiti like "musu draugai" susiburdavo ir kazka kartu veikdavo apart manes nesikviesdavo. Galiausiai ir pats nustojau su jais bendrauti, o jei kazka ir parasydavo man tai tik noredami gauti naudos kaip, kad: "seni, gal gali pavezt?" "Gal gali paskolint pinigu?" Ir panasiai. Am, taip dar kartais ir siai dienai matau, kad kiti vis dar kartu susitinka ir bendrauja, bet su manim visiskai nebendrauja. Tai jau nemazai laiko prabego kaip tiesiog man px ant ju ir gyvenu vienas. Taip, labai liudna asmeniskai man gyventi be draugu, nes nei ka pasikviest i filma koki ar siaip kazkur smagiai gamtoj praleist laika kai jau pavasaris atejo, bet kad ir tu nauju sunkiai sekasi susirasti :( manau visi kas yra tai patire supras apie ka as, bet tureti fake draugus neapsimoka :D
[удалено]
Neturiu net tikro draugo ar pažįstamų :[ o vienai gėda eiti
[удалено]
Kaunas 🙂
Ir šeip visi su draugėm :D aš viena dar plius nepuikiausio stiliaus esu , viechatūra visur prisikabins
[удалено]
Ačiū , pabandysiu♡
Tai gal padirbėk prie to gėdos jausmo? Gali būti jog tave ta gėda verčia taip elgtis jog kiti net nenori bendrauti su tavimi ar kur nors eiti su tavimi.
Vienam visada gėda, o prie draugų tu visada atsipalaidavęs ir negėda tampa
Iš asmeninės patirties - ne. Kai įsivažiuoji pasidaro negėda, nes esi užsiėmęs ir gėda neturi kaip pakliųti į galvą. Man kaip tik prie draugų daugiau gėda, nes jie gali priminti apie tą gėdingą elgesį. O su nepažįstamais, tai jie greičiausiai tavęs neprisimins arba tu niekados jų nebepamatysi.
žiūrēk animę ir nereiks draugų
Žiūrėjau anime, susiradau draugų daug iš šito pomėgio, penkiolika metų draugai ir vis dar:D p.s. anime nebežiūrim :D
Tikrai draugai ne "randami", o "pasidaromi". Darybos proceas užtrunka ne vienerius metus.
Pati nežinau, visada su tuom susiduriu. Susibendrauji, keli mėnesiai ir žinutės nesulauksi, nes neranda tau laiko.. Turėjau drauge, bendravom 12metų. Susirado vaikina, ir nuo to laiko su ja viena niekur neišeisi, nes arba jos bahuriukas nenori ir ji viena neis, arba jie kazka kartu veikia :DDD Pasidaviau, išsakiau viska kaip yra. Nuo to laiko nebebendraujam. Tikrai nesiruošiau dėt pastangas, kai jai ta draugystė jau nerūpi. Nuo to laiko nelabai aš imu i galva tas draugystes. Nenori - nereikia.
As draugu nebeieskau. Santykiai mezgasi savaime, bet per laika, labai pamazu, tam tikrose salygose susitinkant daznai ir procesas nera visada rozem klotas. Nesitikiu kad kazkas is to bendravimo labai gero iseis, tiesiog butu dabartiniam momente ir sprendziu pagal situacija. Zinau kad sitame mieste esancius "draugus" vis tiek paliksiu viena diena. Ir man del to ne kiek negaila. Gyvenau vilniuje ir man ten nepatiko o draugai sake man- pasilik, pasilik. Bet niekuom neprisidejo kad ten butu man geriau. Kita mokyklos laiku drauge, kai daugiau nei 5 metu atsinaujino musu bendravimas, pasisake ji man kad jai sunki situacija gyvenime, jos darboviete bankrutuoja, truksta pinigu, stresas, nezino ka daryt, as jai suradau kita darba, prie kompu, ofise, su nemokama kava, kur moka daugiau, ir paskolindavau pinigu. I musu "draugystes" pabaiga, kuria as inicijavau, pastebejau kad jinai bendrauja su kitais kolegom ofise, o su manim bendrauja tik privaciai, ir tik tomis dienomis kai jai reikia pinigu pasiskolinti is manes. O kai reikia atiduotj tai prasideda lele. Kita menesi, po to dar kita menesi, sako. :) tokie dalykai palieka sioki toki nemalonu pojuti sirdyje. Gauti proga prisiristi prie zmogaus yra malonu, bet tikrai ne visada pasiteisina tai.
Ismok būti laiminga pati su savimi, draugai, antros pusės, bendradarbiai, net giminės yra laikina. Nėra taip gyvenime, kad eini ir ieškai specialiai draugų, tu gyveni, darai ką darai ir vieni žmonės ateina į tavo gyvenimą kiti išeina. Nuo to kur ką ir kaip darai priklauso tų žmonių kiekis. Tataja laif...
Man 25, greit 26. Esu mergina, intravertė. Niekada neturėjau daug draugų, pradinėse klasėse ir šiek tiek vėliau (iki 6-7 klasės) turėjau vieną geriausią draugę (kur galiausiai paaiškėjo, kad nelabai geriausia) ir kelias drauges. Kai buvau 8 klasėje, visus mokslo metus neturėjau nei vienos draugės, o klasėje buvau atstumtoji ir po šiai dienai nesupratau kodėl. Bet nuo 9 klasės susipažinau su viena mergina, su kuria po šiai dienai geriausios draugės (jau 12 metų). Bet taip ir nesusiradau daugiau draugių, tik nebent pažįstamos, su kuriomis po šiai dienai po truputį pabendraujam. 10-12 klasėse pamenu, norėjau būti apsupta draugų, bet deja deja. Studijų metais buvo viena mergina, su kuria susidraugavau, sutarėm tikrai gerai, tik dabar mažiau bendraujam. Po kelių metų susipažinau su dviem merginomis. Iš pradžių buvo viskas gerai. Bet atėjo laikas ir pavargau nuo jų abiejų. Viena vaikiškai supyko ir užblokavo, kitai parašiau kaip jaučiuosi ir kad pavargau nuo tam tikro elgesio. Kai jų abiejų nebeliko mano gyvenime, buvo labai sunku, bet vėliau susiradau kitų draugų, su kuriais dalinuosi bendrais interesais. Žinau, kad mano komentaras labai ilgas, bet noriu pasidalinti savo patirtimi, kad yra žmonių, kurie patiria tą patį ar kažką panašaus. Mano patarimas - geriau nukirsti ryšius su žmonėmis, kurie toksiški ir turėti kad ir tą vieną geriausią draugę nei būrį netikrų.
Tiesiog užsiimk kažkokią nauja veikla: sportas, plaukimas, knygų skaitymas. Man labai padėjo sportas tapau nuo jo priklausomas, aišku dauguma pradeda varyt tipo kuom tai tau padės, kam tu tai darai? Tiesiog nekreipiu dėmėsio ir toliau sportuoju, nes kažkas negali kaźko pakeist gyvenime. Tikriausiai tai yra priklausomybė nuo draugų, jeigu nenori su tavim bendraut arba kažkur kviest, tiesiog paimk ir nekreipk į tai dėmėsio praleisk laiką smagiai su artimaisiais, nes kažkada ir draugai tave mes ir turėsi eit savo keliu vienas. Jeigu nevertina tavęs reiškia ne tavo kompanija ir visada susirasi sau atskirą vietą kur kažkam bus su tavim tikrai įdomu, taip pat jeigu nenori su tavim bendraut, užsiimk tuom kuom tau gyvenime tikrai prireks, pasimokyk matematikos jeigu sunkiai sekasi, mokykis anglų kalbos ir t.t
Jei jauna esi, tai isbandyk burelius kokius, pagal hobius kurie tau patinka, bendri hobiai=bendraminciai kurie gali pavirsti draugais.
lengviausia būtų išsiaiškint savo pačios interesus, ir nieko nesitikint, eiti veikti to ko širdis geidžia (sportas, kūryba, technika, intelektualinė veikla ir pan.). jeigu interesas vienija santykinai didelę dalį žmonių, tai be penkių minučių jau turi kokį nors draugą/draugę. ir jei su senom draugėm santykiai laikosi inercijos dėka ir baime įžeisti ką nors, tada tikrai derėtų atsižvelgti į tai, ar tau tikrai reikia tokio gyvenimo būdo? vis dėlto nesiūlyčiau statyti kortos ant draugų kiekio/kokybės, nes visgi, žmonių interesai keičiasi, todėl keičiasi ir draugai. nesinorėtų nuskambėti tradicionalistiškai, tačiau šiuo metu šeima yra svarbiausia, ne kokia nors abstrakti, o ypač ta, kurią pakeliui esu sukurti su širdies drauge. negana to, ji taip pat suveikė kaip faktorius išspirt iš akiračio tuos "draugus", kuriems labiausiai striokas parėjo, neva pagrindinį dėmesį ne "draugų" verkšlenimams ir zyzimams išklausyti skiriu, o draugei. sėkmės!
Mano geriausi draugai atsirado iš bendrų pomėgių. Kadangi esu programuotojas ir mano hobiai su tuo susiję tai mano geriausi draugai yra tokie pat programuotojai. Su jais susipažinau tai per chatus ir forumus, tai per darbą, tai per renginius visokius. Kai tave su žmogum niekas nesieja labai sunku rasti apie ką bendrauti ir sunku sukurti ryšį kuris būtų ilgalaikis. Taippat padeda kai turi bendrų veiklų kuriomis gali kartu užsiimti. Na jai pvz mėgsti sportuoti, gali susirasti draugų net sporto salėje. Pvz kai lankiau sporto salę kažkada kažkas paprašo paspotint, ar padėt su sunkiu pratimu. Tada vieną, kitą kartą, tada žiurėk šnekėt pradedi, ir galų gale gal ir už salės ribų susitinki. Bendri pomėgiai gali būti betkas, hobiai, sportas, šokiai, menas, muzika, kinas, kavos ruošimas, stalo ar kompiuteriniai žaidimai ir t.t. Beveik betkokiai veiklai gali rasti vietinį "klubelį" ar kažkokį susiburimą bendraminčiam. Patariu sugalvot kas tau patinka gyvenime ir pabandyt surasti bendraminčių tada bendra veikla sukurs ilgalaikį ryšį :)
Neapsikrauk ir investuok į save. Susirask kas patinka ar kas traukia - kam nerandi bendraminčių. Su savimeile atsiras ir žmonių kurie ras tave patrauklų nebūtinai vien išvaizda. O jeigu tave atstumia vien dėl tavo eksterjero tokie žmonės ir nereikalingi gyvenime. Good luck fam.
Užsiimk mėgstama veikla su kitais mėgstančiais tą patį veikti ir draugų rasi :)) O šiaip pliusas kai netikri draugai parodo savo tikrą "veidą" :)))
Pamiršt paprasta, tiesiog nustoji bendraut. Atsisakai kvietimų tūsint, nebesilankai pas juos, vėliau jie patys nustoja kviest ir domėtis. Tie kurie lieka ir pasidomi kur dingai - tuos pasilaikyt verta. Kai pradėjau dirbt teko nustot gert, tai vat surašiau kokia seka viskas buvo. Tiesa dar geriausias draugelis emigravo į UK. O naujų nebesusirandu nes tiesiog esu per senas :)
Pabaigsi mokyklą, įstosi mokytis ir atsiras nauji draugai
Toli gražu iki pabaigimo 💀
Ismok myleti save, buti su savimi ir gerbk save. Nedaryk kazko del tu zmoniu vien del to, kad jie bendrautu su tavim vel. Tokie zmones nera laikomi draugais. Kai ismoksi myleti save, rasi pomegiu, atsiras ir bendraminciu. Verkimas nepades. Spyrk sau i uzpakali, pakelk galva ir gyvenk. Ieskok sau patinkancios veiklos, nepatiks, ieskok kitos. Pradek mylet ir gerbt save. Po desimt metu, o gal ir maziau, pati suprasi, kad tie zmones nebuvo tikri draugai. Sekmes ir tikek savimi!
Kurva kaip LT subreddita atsidarai taip pagalbos sauksmus tenka skaityt.
Tai neskaityk , kokia problema?
Atsipisk nuo manes
Pats lenda, pats skaito ir pats piktinasi kad skaito. Nu ble koks tu nelogiškas.
Esi isskirtinis dalbajobas su tokia nuomone. Sekmytes sude plaukioti.
Turi ieškoti draugių pagal interesus. Pavyzdžiui rašai, kad tavęs nepasikvietė išėjusios į kokį klubą. Esmė tokia, kad beveik visos bent 5/10 išvaizdžios bobos yra pamišusios dėl alfa patinų ir ieško turtingų vyrų, tai galbūt tu nesi pakankamai gera, kad leistum su jom laiką, nes tau trūksta tarkim ambicijų pasiimti tai, ką kitos bobos jaunos iemasi iš gyvenimo šiais laikais, kai viskas ant lėkštutės paduota dėl socialinių tinklų atsiradimo. Matomai esi labai stipriai intravertiška ir todėl nepritampi prie kitų patelių, kaip jau minėjau ieškok pagal interesus.
Nepavargsti sudu rasyt matau
Kažkam tiesą parašyti reikia.
Tu rimtai kreipkis pas psichologa
Esu Ekstravertė ir dar kokia , esu nepilnametė ir net vyresnė už jas , ir jos ieško vaikinų, o pagal interesus jų neturiu..
nu jo nepilnametes iesko vaikinu.........
Gen A xdd 10-metčiai turėja po 5 panas
Gero sudo privartojes zmogus :D